Brasta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dirbtinė brasta per upę (JAV, Ilinojus)

Brasta – natūrali arba dirbtinė sekluma, tinkama perbristi, perjoti ar pervažiuoti upę, ežerą ar pelkę. Senovėje brastos turėjo strateginę reikšmę: prie jų kūrėsi miestai, pilys. Senovės Lietuvoje prie pilių, slėptuvių būdavo įrengtos slaptos brastos, žinomos tik vietiniams gyventojams. Jos būdavo sudaromos iš akmenų, žvyro, šakų ir vadinamos kūlgrindomis. XIV–XV a. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minimos brastos per Nevėžio, Šventosios, Merkio, Minijos, Širvintos upes. Vėliau ištobulinus tiltų statybos technologijas brastų reikšmė sumenko.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brasta. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 279